Mintys apie egoizma ugimė po pirmadienio įvikio.. Turėjau vaiuoti su grupioke(vienintelė su kuria sutariu geriausiai i visos grupės) į Vilnių. Belaukiant traukinio, begalo norėjau pasigirti ką mano mylimiausioji padovanojo man gimimo dienos proga. ( [link] ) Mane okiravo jos itarti odiai: "Kas čia per udas? Vyrai tokių neturi neioti!". Kito pasirinkimo neturėjau kaip vot per veida (su mintim: "Tu suka blet, net nebandyk man čia kompleksų įvaryt") draugei (+ merginai), kol neįsijautė į vaidmenį. Ji be odių iėjo į lauką ir usirukė.. Labai tikiuos, jog suprato u ką gavo.. Jos egoizmo lygis buvo aukčiausias kokį man tik teko patirt.. Ji bandė sukūrt i manęs draugą, kokio jai labiausiai reikia: begalo standartinį ir iuolaikiką.. Gaila jog neskatino ji manęs savim būti, kaip as ją.. Na ir velniop, nereik man tų zmonių.. Beja, Vilniuje bendravimas atsistatė, lyg nieko nebūtų buvę, tik a pasidariau atsargesnis (mum vis dar reikia igyvent tam debilizme kuri kolegijoje vadinama "grupe")..
Kaip a nejaukiai pasijaučiau, kai iandie manęs tėvai paklausė ko Kalėdų Senelio paprayt (jei ką, Kalėdų Senelis egzistuoja!! Nejaukiai pasijaučiau dėl dovanų ).. Ikart prisiminiau kokia komercija tos Kalėdos pasidarė (patikėkit kaip a susinervinau pamatęs akropolio Kalėdinę reklama).. Galima prilygint net valentinui, kuris yra visai neventas.. Tai ilemenau: Norečiau jog Kalėdų Senelis jum daugiau dovanų atnetų.. Man taip nieko nereikia.. tiesiog busių laimingas, kai visa eima bus susėdus prie vieno stalo